kaštai bus minimalūs:
Jei firma naudoja daug veiksnių:
; P1, P2, …, Pn – atitinkamo gamybos veiksnio kaina.
Jei kuri nors lygybės pusė būtų didesnė už kitą, tai reikštų, jog gamybos veiksnių derinys neužtikrina minimalių kaštų tam tikram produkcijos kiekiui pagaminti. Tokiu atveju reikėtų didinti to gamybos veiksnio sąnaudas, kurio ribinio natūrinio produkto santykis su gamybos veiksnio kaina yra didesnis ir mažinti kito gamybos veiksnio sąnaudas tol, kol santykiai nesusilygins.
Didėjant gamybos veiksnių kiekiui, jų kaina didėja: MCF > P. Tai reiškia, kad papildomo gamybos veiksnio vieneto ribiniai kaštai (MCF) didesni už jų kainą:
MCFL > w
MCFK > r.
1.
2.
1. Individualaus ir visuminio darbo pasiūla
2. Darbo užmokesčio esmė (savarankiškai):
1) nominalusis ir realusis darbo užmokestis;
2) darbo užmokestis kaip darbo kaina;
3) realus darbo užmokestis ir darbo našumas.
3. (savarankiškai) Darbo užmokesčio diferenciacija ir veiksniai (kvalifikacija, darbo sąlygos, atsakomybė, monopolizacija)
4. Darbo rinkos struktūros:
4.1. konkurencinė darbo rinka
4.2. monopsonija
4.3. monopolija
4.4. abipusė monopolija
5. Darbo užmokesčio reguliavimas
Darbo užmokestis sudaro iki 70% nacionalinių pajamų. Nominalusis darbo užmokestis – piniginis, realusis (w/P) – prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima nusipirkti už nominalų darbo užmokestį. Darbo užmokesčio kitimui turi poveikį infliacija.
Darbo pasiūla priklauso nuo:
1) Esminio skirtumo tarp individualaus darbo pasiūlos ir visuminio darbo pasiūlos. Jei visuminio darbo pasiūlą daugiausiai lemia civilinės darbo jėgos skaičius šalyje, tai individualaus darbo pasiūlą lemia realusis darbo užmokestis. Kainų lygis nekinta.
2) Visuminio darbo pasiūla yra įvairių profesijų, skirtingo išsilavinimo ir kvalifikacijos, skirtingų sugebėjimų darbo pasiūla. Todėl skiriama aukščiausios kvalifikacijos darbo pasiūla ir t.t.
3) Skirtingi individai skirtingai vertina tokias gėrybes, kaip pajamos, už kurias perkamos prekės ir paslaugos, ir laisvalaikį. Todėl turime skirti individualaus darbo pasiūlą ir visuminio darbo pasiūlą.
Individualaus darbo pasiūla: 8 h reikalingos miegui, 16 h žmogus gali dirbti.
Individas, paskirstydamas visą laiką į darbo laiką ir laisvalaikį, lygina gėrybių, kurias gali nusipirkti už dienos darbo užmokestį, ribinį naudingumą ir laisvalaikio ribinį naudingumą. Jei darbo užmokestis mažas, žmogus gali didinti darbo laiką.
Aiškinantis darbo pasiūlą, naudojamas indiferentiškumo kreivių metodas.
m (pinigų kiekis)
80
40
|S| = 5 (|S| - nuolydis)
30
5
8 10 15 16 laisvalaikis (a)
Valandinis darbo užmokestis – biudžetinės tiesės nuolydis. Jei laisvalaikį sumažina iki 15, užsidirba 5. Biudžeto ribotumą šiuo atveju lemia ribotas laikas.
Страницы: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 48