1. Laužta paklausos kreivė ir nelanksti kaina
2. Suokalbiai dėl kainų ir gamybos apimties
3. Kainų lyderė
4. A.Cournot modelis (duopolija)
5. Stackelberg modelis (duopolija)
6. Lošimų teorija (savarankiškai)
7. Oligopolijų kainodaros praktika
8. Oligopolinės rinkos struktūros efektyvumas
kaina kaina
MC2
A MC1
P1 E E
P2 B A
Df E1 Df
Dr E2 Dr
B MRf
Q1Q2Q3 kiekis Q1 MRr kiekis
Df – oligopolinės firmos paklausos kreivė, kai kitos firmos nereaguoja į šios firmos kainos pokytį;
Dr – oligopolinės firmos paklausos kreivė, kai kitos firmos reaguoja į šios firmos kainos pokytį.
Kaina P1, pusiausvyros kiekis Q1. Atskira firma gali mažinti kainą nuo P1 iki P2. Kitos firmos turi irgi sumažinti kainą, nes praras savo pirkėjus. Jei firmos nereaguotų, parduotų Q3, tačiau jos reaguoja ir kiekis padidėja labai nežymiai nuo Q1 iki Q2. Paklausos kreivė tampa neelastinga. Jei firma kainą padidintų, kitos firmos nieko nedarytų, nes pritrauktų pirkėjus sau.
Firmos paklausos kreivė yra laužtos formos ir susideda iš Df dalies, kai kitos firmos nereaguoja ir apatinės Dr dalies, kai kitos firmos reaguoja.
Išvados:
kainų konkurencija nenaudinga visoms oligopolinėms firmoms. Geriausia P1, Q1. Kaina P1 yra nelanksti (lipni) kaina.
Nuo E ribinių pajamų kreivė – MRr. Yra tarpas tarp E1 ir E2. Ribinės pajamos santykinai elastingos ir dvigubai mažesnės. Keičiasi paklausos elastingumas ir ribinės pajamos mažėja. MRr kreivė susideda iš trijų dalių: AE1, E1E2, E2B, nes paklausos kreivė laužta. Tokios formos ribinių pajamų kreivė lemia tai, kad nepriklausomai nuo ribinių kaštų kitimo, oligopolija dažniausiai nekeičia savo pradinės apimties bei kainos. Modelis aiškina, kodėl oligopolija nekeičia kainos ir kiekio, bet neaiškina, kaip nusistovi P1 ir Q1.
Jei dėl kainos ir kiekio susitaria visos šakos firmos, susidaro kartelis, kuris funkcionuoja kaip monopolija. Kuo firmų mažiau, tuo lengviau susitarti.
kaina
P0 A MC
ATC
C B
D
MR
Q0 kiekis
Ekonominis pelnas lygus SP0ABC. Dažniausiai į kartelį įeina ne visos firmos, o tik kelios didžiausios, kurios turi žemesnius ribinius kaštus. Pvz., OPEC (nafta), CIPEC (varis).
MCC – kitų firmų pasiūla
MCOPEC
P1 C B
A
MROPEC,d DOPEC,d
DT
QC QOPEC,d QT kiekis
QC + QOPEC = QT
QC = QT – QOPEC. OPEC nustato P1, kitos firmos turi prisitaikyti prie šios kainos, jos nustato kiekį QC. Konkuruojančios firmos gamina mažiau. Bendras kiekis QT. d – dominuojanti.
kai viena firma vyrauja šakoje. 2 modeliai:
1) Barometrinė (signalizuojanti) firma: kai firmos tarpusavyje negali susitarti. Jei viena iš firmų pakeltų kainą ir kitos pakeltų, gautų didesnį ekonominį pelną (firma gali skelbti naują kainą). Firma nebūtinai stambiausia.
2) Dominuojanti firma (tinka 2 grafikas): firma stambiausia, minimalūs vidutiniai bendrieji kaštai. Ji nustato tokią kainą, kad gautų maksimalų pelną. Ji randa gamybos apimtį pagal MR = MC taisyklę. Kitos firmos nustato savo gamybos apimtį pagal MR = MC taisyklę. Bendra apimtis: QT = QC + Qd.
Skirtumai tarp barometrinės firmos, dominuojančios firmos ir kartelio:
kartelis nustato kvotas bei kainas visoms į jį įeinančioms firmoms. Kainų lyderė arba gali kainą paskelbti, arba ją nustato, kiti turi prisitaikyti.
A.Cournot savo modelį sukūrė 1838 m. Sąlygos:
· tai duopolija;
· tarp firmų nėra susitarimo;
· nėra firmos lyderės;
· abi firmos gamina homogenišką produkciją;
· abi firmos tuo pačiu laiku nustato gamybos apimtį.
Pagrindinė prielaida: pirma firma pasirenka Y1 gamybos apimtį, jei antros firmos gamybos apimtis nekinta (Y2’). Ir atvirkščiai.
A.Cournot naudoja vienodo pelno kreives ir reakcijos funkcijas (kreives). Esant duopolijai kiekvienos firmos pelnas priklauso nuo konkurento pasirinktos gamybos apimties, nes ir kainos priklauso nuo abiejų firmų gamybos apimties.
Y2 Y2
π11>π12>π13
Страницы: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 48
